Straipsniai

Ar sunki vertėjo duona?

   Kadangi paskutinė mokslo metų savaitė buvo skirta projektinėms veikloms, sugalvojome, jog mokiniams turėtų būti įdomu ir naudinga paragauti vertėjo duonos.
   Septintokai literatūros pamokose visus mokslo metus gilinosi, kas yra lietuvių liaudies daina, kokie jos bruožai, klausė ir analizavo daug patriotinių, partizaninių, „dainuojančios revoliucijos“ laikotarpio dainų, todėl jiems užduotis buvo – pasirinkti dainą anglų kalba ir išversti ją į lietuvių kalbą, o jei vertimas jau yra, palyginti jį su savu. Mokinių pasirinktos dainos buvo skirtingos ir nuotaikingos. Vis tik pirmasis lengvumo įspūdis ir galvojimas, kad puikiai supranti, apie ką yra svetima kalba skambanti daina, dingsta vos pradėjus ją versti ir gilintis į jau gimtąja kalba išverstą turinį. Mokiniai susidūrė su akivaizdžiais skirtumais tiek žodyno, tiek turinio atžvilgiu. Na, o galutinė išvada, kurią padarė septintokai, tokia: prireikus dainą išversti į kitą kalbą nekeičiant jos turinio, reikia nemenkai pasukti galvą ieškant kuo taiklesnių žodžių, ir tik iš pirmo žvilgsnio šis darbas atrodo labai paprastas.
   Aštuntokai lietuvių literatūros kursą užbaigė kalbėdami apie humorą, aiškindamiesi, kokios humoro formos, kokia jo paskirtis grožinėje literatūroje. Todėl jiems parinkome kiek kitokią užduotį – išversti pasirinktą lietuvišką arba anglišką anekdotą ir pateikti jį klasei abiem kalbom. Pradžioje pamokos susipažinome su paties žodžio anekdotas kilme ir jo kelione iki šių dienų. O dalinantis įspūdžiais apie patį vertimo procesą, mokiniai pripažino, jog reikia paplušėti sklaidant žodynus, pamąstyti, ar tikrai pirminė žodžių reikšmė tinka nusakyti norimai nuotaikai siekiant sulaukti tinkamos klausytojo reakcijos.
   Visi mokiniai priėjo prie bendros išvados – norėdamas būti teisingai suprastas, vertėjas turi būti tikras virtuozas. Moki žodį – pasieksi klausytojo ar skaitytojo širdį.

Anglų kalbos mokytoja V. Senkuvienė,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja R. Gintautaitė-Ažleskienė